Visatos erdvė neturi ribų, jos ribas braižome mes – žmonės. Ir dėl skirtingų įsitikinimų, kultūrinių patirčių, stereotipų, gyvenimo būdo ar vietos, kiekvienas turime skirtingą savo privačios erdvės suvokimą, gal net greičiau, individualų jausmą. Puikiai jaučiame ribą tarp to, “kas mano”, ir to,“kas svetima”. Kur yra mano įsivaizduojamo “aš” erdvė, o kur yra mano įsivaizduojama aplinka. Tačiau retai susimąstome, kad tuo pačiu metu būdami savo įsivaizduojamoje “aš” erdvėje, esame ir kažkieno kito įsivaizduojamoje aplinkoje. Taigi vienu metu esame “aš” ir aplinka kartu.

"namas BANGA", lino raižinys. T.Lapė

Pavyzdžiui rytų kultūrose vidinio “aš” ribos nėra tokios griežtai nubrėžtos, kaip vakarietiškoje pasaulėjautoje. Paprašius vakariečio parodyti, kur yra jo siela, dažniausiai rankos mostu jis parodys sau į krūtinę - neva ji yra čia, kažkur prie širdies, kai tuo tarpu rytuose žmonės išskėstų abi rankas ir ore piešdami apskritimą parodytų, kad siela yra aplinkui, tarsi ji beribė. Taigi, panašu, kad ribos tėra mūsų įsitikinimai apie jas, nulemti savisaugos instinktų, verčiančių atsiriboti nuo to, kas dar nepažinta. Ir atvirkščiai, aplinkos pažinimas ir jos status quo pripažinimas praplėčia mūsų pačių ribas ir praturtina mūsų įsivaizduojamo "aš" erdvę.

"spa 2", eskizas. T.Lapė

Todėl norime gyventi prie miško, upelio, jūros ar šiaip gražioje gamtos apsuptyje. Ir net jei mieste negalime turėti laukinės gamtos kaiminystės, vistiek norime erdvių (gražių) panoramų akims paganyti, lopinėlio vejos ar medžio po langais. Mes visada norime didesnės erdvės. Ne ploto, ne kvadratinių metrų, bet erdvės. O ji visada šalia, tereika ją pažinti ir perlipti savo "aš" ribas.

.

"peizažas su lesyklėle", lino raižinys. T.Lapė